Pagaliau atėjo laikas deserto pristatymui. Kaip ir dažnu atveju, Pietryčių Azijos kulinarinis paveldas yra persipynęs tarp įvairių tautų, tad šiandien aprašomas Lapis Cake dar gali būti randamas ir Kue Lapis Legit, Kek Lapis Sarawak, Spekkoek, Spekkuk ir kitais pavadinimais.
Šįkart „Kas skanesnio?“ siūlo pasidairyti po žuvų įvairovę. Be garuose virtos žuvies, kitas gan dažnas ir mėgstamas patiekalas – kepta žuvis (malajų kalba – ikan bakar). Lygiai taip pat šis žuvies paruošimo būdas vadinasi ir Indonezijoje. Vienodo recepto aprašyti nepavyks, tačiau dažniausiai bus pasiūlyta rinktis tarp tokių marinatų, kaip: sambal (aštrus padažas, kurį aprašėme pristatydami „Nasi Lemak“ patiekalą), kecap manis (bus saldus marinatas, nors ir atrodo, kad pirmasis žodis galėtų reikšti kečiupą, tačiau tai yra saldus sojos padažas) ir bumbu (tai bus įvairiausių prieskonių mišinys, įskaitant ir trintą imbierą, pandano lapus, citrinžolę ar kitus aromatą skleidžiančius prieskoninius augalus). Žuvis kepama ant grotelių, dažnai įvyniojama į banano lapą arba paliekama druskos patale. Deja, kepimui naudojamos yra anglys arba kokoso kevalai, kurie nesuteikia mums įprasto dūmo aromato. Atvykus į Malaiziją, be abejo pačių šviežiausių jūros gėrybių reikėtų ragauti pajūryje ar salose, kur dažniausiai organizuojami BBQ vakarai ir galite pasimėgauti ne tik žuvimi, bet ir krabais, aštuonkojais, kalmarais, tigrinėmis ar milžiniškomis Jumbo krevetėmis.
Kadangi pats patiekalo kepimo būdas gan įprastas, tad Jus gali nustebinti marinatai, pagardai arba žuvų įvairovė. Dažniausiai į grilio patalą gulasi šios jūrinės žuvys: bawal (pampusai ir promfetai), kakap merah (raudonieji rifešeriai), pari (rajos), kerapu (gruperiai), cakalang (tuna), kuwe (baltažuvė), baronang (triušiažuvė), tenggiri (vachė), na ir dauguma kitų mūsų galbūt rečiau ragaujamų tiek jūrinių, tiek gėlavandenių žuvų.
Turguose ir prekybos centruose galima nusipirkti džiovintos žuvies, tačiau ji visada būna saldi, tad paragavus pirmą kartą gali ir nepatikti. Labiausiai mes pasiilgstame natūraliai rūkytos žuvies, kurios neteko aptikti bent jau Malaizijos pusiasalyje. Ir suprantama, kaip gi išrūkyti žuvį, kai nėra tam tinkamos medienos!
Pirmą kartą apsilankius Pietryčių Azijoje daugelio dėmesį patraukia ženklai viešbučio lifte ar viešajame transporte. Be mums įprastų draudimų nerūkyti čia išvystame ženklą su keistu dygliuotu kamuoliu… Taigi – šiandien supažindinsime su vaisių karaliumi durijumi.
Durijus yra vaisius, augantis ant bombakmedinių (Bombacaceae) medžių. Paplitęs beveik išimtinai vien tik Pietryčių Azijos šalyse. Iš beveik trisdešimties šios rūšies medžių tiktai devyni veda vaisius ir tiktai viena rūšis yra valgoma – tai Kvapusis durijus (Durio zibethinus). Tai dygliuotas, kamuolio, kartais kriaušės formos vaisius, išaugantis net iki 5 kilogramų svorio.
Esminis šio vaisiaus išskirtinumas – jo kvapas. Vieniems jis gali pasirodyti itin atstumiantis, kitiems mažiau emocijų keliantis, bet būtent dėl kvapo intensyvumo šis vaisius neįleidžiamas į viešbučius ir viešąjį transportą. Vieniems šis kvapas asocijuojasi su maloniais dalykais, tokiais, kaip migdolai ar grietinėlė, kitiems – priešingai. “Supuvęs svogūnas, terpentinas, sugedęs Gorgonzola sūris” – atsiliepimų apie pirmas pažintis su durijumi galima išgirsti pačių įvairiausių. Pasitaiko ir tokių ragautojų, kuriems nuo pirmo kąsnio šis vaisius palieka tiktai teigiamą įspūdį. Dėl skirtingų žmonių reakcijų į jo kvapą ir skonį netgi teko matyti epitetą “Skonių chameleonas” – kiekvienam iššaukiantis skirtingas asociacijas.
Norintiems paragauti turbūt labiausiai rekomenduotume apsilankyti maisto turguose, kur vaisius parduodamas jau išdarinėtas, o ir nusipirkti galite patį mažiausią kiekį – išimtinai tik degustavimui. Beje, kainos taip pat gali smarkiai varijuoti, priklausomai nuo tų metų derliaus, sunokimo, vietovės, kurioje išaugintas. Brangiausiai kainuoja (nepatikėsite) durijaus vaisiai, kuriuos perka dar prieš jiems prinokstant. Netgi teko girdėti apie programėlę išmaniesiems telefonams, kurioje įsigijus konkretų vaisių galima tiesiogiai 24 val. per parą web kamerų pagalba stebėti kaip jis noksta… Tikras prabangos elementas. Įsivaizduokite – perkate parmezano sūrį ir stebite, kaip jis bręsta. Arba ekologiniame ūkyje nuotoliniu būdu stebite nusipirktą dar vis nenuskintą moliūgą. Štai taip savo delikatesą stebi ir jo laukia išrankiausi gurmanai.
Žinoma, galima pažintį pradėti ir nuo kitų produktų, turinčių durijaus ekstrakto ar kvapų. Beveik visose parduotuvėse nesunkiai rasite saldumynų su durijumi – karamelė, šokoladiniai saldainiai su įdaru, durijaus skonio ledai, netgi sūrio pyragai su juo – pasirinkimas tikrai nemažas, tad galima netgi parvežti dovanų į Lietuvą. Dar kartą priminsiu, jog tikrai nepatartina transportuoti viso vaisiaus. Kuo labiau sunokęs, o ypač pradėdamas gesti jis tikrai paliks “neišdildomus” įspūdžius. Sklando legendos, jog neva turistai parsinešė durijų į viešbučio kambarį ir išvykdami jį pamiršo. Vėliau viešbučio administracijai teko pakeisti net užuolaidas ir sienų apmušalus. Na, kiek teisybės šioje istorijoje – sunku spėlioti, bet legendos iš niekur paprastai neatsiranda…
Jei lankysitės Pietryčių Azijoje – išnaudokite progą susipažinti su šiuo vaisių karaliumi. Abejingų jis dažniausiai nepalieka, o kuriuo tapsite jūs – aistringu gerbėju ar nekentėju – deja sužinosite tik po pirmo kąsnio.
Ramadanas – kiekvienam musulmonui ypač svarbus mėnuo. Kasmet Ramadano pradžios ir pabaigos datos nustatomos pagal mėnulio kalendorių, todėl metai iš metų skiriasi. Šiemet šis ypatingas mėnuo prasideda kovo 22 -ąją ir tęsiasi iki balandžio 21-osios. Tai griežto pasninkavimo, kuomet nuo aušros iki saulėlydžio tikintieji turi susilaikyti nuo valgio, gėrimo, rūkymo ir net intymių santykių, laikotarpis. Taikomos retos išimtys vyresnio amžiaus žmonėms, nėščiosioms ir žindančioms. Netgi esant reikalui gerti vaistus priimtina neužgerti jų vandeniu. Pasninkaujant nuo aušros iki sutemų daugeliui trūksta energijos ir nuotaikos, tačiau, tikintieji šį laiką suvokia kaip dvasinio apsivalymo, pamokos susivaldyti, tikėjimo ir pamaldumo stiprinimo laikotarpį, kurio metu dar labiau prisimenamas Dievas ir Jo palaiminimai bei užjaučiami tie, kurie neturi pakankamai maisto, vandens, ir pastogės.
Šis periodas, o ypač jo pabaiga, Malaizijoje vadinama “Hari Raya Aidilfitri” yra apgaubta šventiškos nuotaikos. Pasninko metu daugelis restoranų, ypač tų, kurių savininkai yra musulmonai, trumpina darbo laiką. Šiuo laikotarpiu ypatingą reikšmę ir gilias tradicijas turi Ramadano maisto turgūs. Paprastai jie prasideda vakarop ir tęsiasi iki sutemų. Visur rūksta griliai, kepami ir gruzdinami patiekalai, pilstomi gaivūs gėrimai. Nors ir pasninkaujama – skirtingai nuo mūsų advento ar gavėnios – mėsos nėra vengiama. Kepama vištiena, gausu avienos ir jautienos troškinių, patiekalai sotūs, porcijos gausios. Ypatingą reikšmę turi ir saldumynai. Tiesa, maistas parduodamas tiktai išsinešti – kol nesutemę ir juolab turguje niekas nevalgo. Turgaus lankytojai dažniausiai perka maistą visai šeimai ir vežasi jį namo. Dūzgia motoroleriai, stumdosi pirkėjai, garsiai savo patiekalus reklamuoja prekiautojai. Tikrai smagus patyrimas. Ramadano metu skatintina aukoti ir teikti labdarą, tad turguose sutiksite ir prašančiųjų.
Ramadano pabaigą vainikuoja vadinamieji “Open House” – atviri namai, kuomet užeiti į bet kuriuos namus ir pasivaišinti gali net ir nepažįstamasis ar prašalaitis. Kiekviena šeima maisto gamina arba perka tiek, kad užtektų ir netikėtiems svečiams. Ši atvirų namų tradicija Malaizijoje, beje, yra būdinga visoms etninėms grupėms – tiek kinų, tiek indų, tiek ir islamą išpažįstančių malaiziečių šventės vienodai svarbios.
Primename, kad Malaizija yra daugiakultūrė šalis, tad svečiuojantis šiuo laikotarpiu nereikia nerimauti dėl galimybės pavalgyti dienos metu. Nors daugelis musulmoniškų restoranų ar gatvės prekystalių neveiks, tačiau belaukiant Ramadano turgaus, galite drąsiai ragauti kitas virtuves: indų, kinų, korėjiečių, japonų, taivaniečių, italų, meksikiečių ir daugelį kitų. Na, o jei turgaus šurmulys ne itin vilioja, tuomet galite pasimėgauti šventiška atmosfera Ramadano bufetuose.
Šiandien Jums, mieli skaitytojai, norėtume pristatyti nacionalinį Malaizijos gėrimą – Teh Tarik (tiesioginis šio gėrimo pavadinimo vertimas “Teh” – arbata “Tarik” – traukti). Tad greičiausiai tektų gerai pasukti galvą, kad suteikti šiam gėrimui lietuvišką vertimą. O pavadinimas yra susijęs su Teh Tarik gaminimo būdu. Norint atskleisti šio gardaus gėrimo skonines savybes ir pagaminti storą, puošnų Teh Tarik putų sluoksnį, arbatos gėrimas yra kelis kartus perpilamas iš vieno indo į kitą, laikantis tarp jų gan didelio atstumo. Tokiu būdu ingredientai ne tik gerai susimaišo, bet ir gausiai užputoja.
Karštu arba šaltu juodos arbatos pasaldintos kondensuotu pienu bei keliais šaukšteliais cukraus gėrimu mėgaujamasi bet kuriuo paros metu. Dažniausiai vietiniai gyventojai Teh Tarik užsidako pusryčiu metu kartu su roti canai (tradiciniais blynais, kuriuos pristatėme kovo 19 d. penktadienį). Tai tradicinis receptas, tačiau galima paragauti Teh Tarik paskaninto ir imbieru, medumi, gaminamo iš karšto pieno ar pasirinkti becukrį variantą. Galbūt gatvėje atkreipsite dėmesį ir į keistą gėrimams išsinešti skirtą pakuotę. Tai ne mums įprastas popierinis ar plastmasinis puodelis, tai permatomo plastiko maišelis su šiaudeliu ir surištas virvele. Na bent jau plastikiniai šiaudeliai Malaizijoje yra uždrausti.
Teh Tarik galite paragauti ne tik Malaizijoje, bet ir kaimyniniame Singapūre, o taip pat Indonezijoje. Tačiau Malaizijos Teh Tarik yra išskirtinis vien tik dėl to, kad yra naudojamos tik Malaizijos Kamerono aukštumose užaugintos arbatžolės! Tad lankantis čia, vienas iš pasirinkimų lauktuvėms – „BOH“ arbata. „BOH Plantations Sdn Bhd“ yra didžiausias juodosios arbatos gamintojas Malaizijoje nuo 1929 metų.
Na o Teh tarik istorija siekia laikus po Antrojo Pasaulinio karo, kuomet Britų kolonizacijos laikais dirbti klestėjusiose gumos plantacijose buvo atsivežta Indijos musulmonų. Esant tokiam karščiui netrukus atsirado lauko prekystaliai kviečiantys atsigaivinti Teh Tarik arbata.
Kai jau galėsite aplankyti Malaiziją, kviečiame paragauti Teh Tarik arbatos, o jei jos atsigerti nuspręsite gatvės restoranuose, galbūt jums pasiseks pamatyti, kaip ji yra gaminama.
Prieš pandemiją būdavo organizuojami net Teh Tarik arbatos gaminimo turnyrai!
.
Tikras Teh trik gėrimas turi būti patiektas su storu putos sluoksniu
Arbatų plantacijos
Atvykus į Malaiziją, o taip pat ir į kaimynines šalis kaip Singapūrą ar Indoneziją dažniausiai ant pusryčių, pietų, o kartais ir vakarienės stalo išvysite gan sotų patiekalą pavadinimu „Nasi Lemak“. Išvertus į lietuvių kalbą, galbūt ir neskamba labai gardžiai „riebūs ryžiai“, tačiau patikėkite, paragauti tikrai verta! Patiekalo yra įvairiausių variantų, pradedant nuo tradicinio malaizietiško, baigiant Malaizijos kinų, indų, vegetarišku, Singapūro ar Indonezijos ir užsisakyti „Nasi Lemak“ galima tiek viešbučio, tiek miesto restoranuose ar nusipirkti iš gatvės „šefų“ prekystalio. Kaina taip pat labai įvairi: nuo 40 euro centų valgant gatvėje iki 7 eurų gerame restorane. Taigi, koks skonis užplūstų Jūsų gomurį? Pirmiausia rekomenduojame paragauti „Sambal“ padažo ir įsitikinti jo aštrumu, kadangi jis gaminamas iš čili pipirų, smulkiai pjaustytų česnakų, svogūnų, krevečių padažo ir visą tai paskaninta žaliųjų citrinų sultimis. Nuo “Sambal padažo” gerumo, priklauso “Nasi lemak” skonis. Kiekviena šeimininkė sako, turinti geriausią “Sambal receptą”. Ryžiai, nors ne visada, bet turėtų būti virti kokoso piene ir pandano lapuose bei užburti Jūsų gomurį nuostabiu aromatu. Patiekalas paskanintas keptais žemės riešutais ir traškiais džiovintais ančiuviais. Kad tikrai būtų sotu, privalomas virtas kiaušinis! Gali būti patiekti keli griežinėliai žalio agurko, kurie padeda numalšinti „Sambal“ padažo užkurtą „ugnį“ burnoje. Na, o jei reik mėsos, tuomet gausite aliejuje gruzdintą vištieną. Skanaus!
Nasi Lemak ir Teh tarik gėrimas
Kaip ir visų švenčių metu – maistas yra neatsiejama jų dalis ir nors šventinis stalas visada lūžta nuo patiekalų įvairovės, šiandien norėtume Jums pristatyti tik vieną, gan išskirtinį patiekalą, kadangi jo valgymo tradicija atkeliavusi iš Kinijos šiais laikais išlikusi daugiau tik Pietryčių Azijoje. Tad Malaizijos ir Singapūro kinų namuose Naujų mėnulio metų šventimas prasideda nuo klestėjimo ir gerovės salotų valgymo, kurio metu lazdelėmis yra maišomi visi ingredientai ir garsiai linkima geros sveikatos, klestėjimo ir laimės savo artimiesiems. Tai gana triuksmingas ir netvarkingas ritualas. Patiekalas yra žinomas kaip Yee (reiškia žuvis) sang (reiškia gyvumas), Yu sheng arba Lou sang.
Neturintiems laiko gaminti namuose ar valgyti restoranuose, paruoštų ingredientų pakuotę galima įsigyti parduotuvėse, kurios kaina vyrauja nuo 8 iki 15 eurų ir dar reikėtų papildomai pagardinti žuvimi, dažniausiai lašiša.
Šių salotų kiekvienas ingredientas turi savo simboliką, kuri pristatoma prieš salotų mėtymo/maišymo ritualą. Svarbiausia yra šviežia žuvis, kuri yra gausos simbolis, porai – simbolizuoja naujų idėjų pasisėmimą, papaja – grąža už pastangas, morkos – laimė; ridikai – amžina jaunystė; krekeriai – turtai. Užpilai ir pagardai: citrinų sultys, kurios yra sėkmės ir pelno palinkėjimas, slyvų padažas – saldūs ir meilūs santykiai, sezamo sėklos reiškia ramybę ir saugumą šeimai, o malti žemės riešutai – tam, kad namai būtų pripildyti turtų ir lobių. Pipirai skirti pritraukti turtus ir gauti lobius, o kiniški penkių prieskonių milteliai yra sėkmė asmeniui ir šeimai.
Malaizijoje ši tradicija prigijo apie 1940 metus, kai emigrantas iš Kinijos Loke Ching Fatt apsigyvenęs Serembane tradicinį visiškai žalios žuvies salotų receptą pakeitė į dabartinį variantą, kurio sudėtis išliko iki šių laikų.
Klestėjimo ir gerovės salotų paketas
Kasmet šių salotų nevalgome, tad nuotrauka iš 2022 metų šventės
Šiandien trumpa kulinarinė kelionė į Penang salą, kurios senamiestis yra įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą. Kodėl verta aplankyti šią vietą? Jei ne dėl žadą atimančių šimtamečių pastatų, ne dėl lietuvio menininko Ernesto Zacharevič gatvės kuriamo meno, tai galbūt dėl gausybės šventyklų, išskirtinio maisto, smėlėtų paplūdimių bei ilgiausio pasaulyje vandens nusileidimo kalnelio?! Jei sudomino, džiugu, bet grįžtame prie rubrikos temos. Turbūt reikėtų bent 30 patiekalų aprašyti, kad tikrai pristatyti Penang virtuvę, kurią vietiniai vadina tiesiog “virtuvių katilu”. Maisto patiekalų įvairovę ir unikalumą lemia šios salos praeitis. 1800 metais tai buvo vienas judriausių prekybos uostų regione, pritraukęs prekeivius iš Europos, Indijos, Kinijos, Malajų salyno, Tailando ir Mianmaro.
Šiandien norėčiau pristatyti vieną iš populiariausių salos patiekalų, kuris vadinasi Penang Char Koay Teow. Patiekalas gaminamas iš Koay Teow (baltų plokščių ryžių makaronų), keptų su laiškiniais česnakais, kiaušiniais, traškiais pupelių daigais ir krevetėmis. Tiesa neapsigaukite, tai gali būti gan aštrus patiekalas, nors jokių aštrių pipirų jame ir nematyti. Taip pat turėtumėte jausti lengvą dūmo kvapą, kadangi Penang Char Koay Teowi gaminamas būtent ant anglių. Dūmo aromato nepajusite, jei nuspręsite valgyti restorane, bet ne gatvėje esančiuose maisto kioskuose. Man asmeniškai šis patiekalas labai primena Tailando virtuvę, būtent Pad thai patiekalą, tik prieskoniai čia dažnai patiekiami atskiruose indeliuose ir tiesiog leidžiama pačiam nuspręsti, kiek “išdeginti” savo skonio receptorių.
Older Posts