Malaizijos kinai yra antra pagal dydį etninė grupė Malaizijoje ir sudaro apie 23 šalies gyventojų. Daugiausia tai XIX amžiaus kinų imigrantų palikuonys, garsėjantys savo darbštumu ir verslumu. Išskiriami trys pogrupiai, kalbantys skirtingu kinų kalbos dialektu: Hokkien, kurie daugiausia gyvena šiaurinėje Penango saloje; kantoniečiai, daugiausia gyvenantys sostinėje Kvala Lumpūre; ir mandarinų kalba kalbanti grupė, daugiausia gyvenanti pietinėje Džohoro valstijoje. Borneo saloje Saravako valstijoje 25 procentus sudaro tarmių grupių derinys, įskaitant Foochow, Hakka, Hokkien, Teochew, Hainanese ir Puxian Min, o Sabah valstijoje kinų populiacija sumažėjo iki maždaug 10 procentų, kurie daugiausia kalba hakka kalba.
Taip pat reikėtų paminėti, kad dauguma pirmųjų kinų, atvykusių į Singapūrą, Penango salą ir Malakos miestą, vedė vietines malajų moteris, ir ši sąjunga sukūrė „sąsiaurio kinų“ bendruomenę. Vietine kalba dar vadinami Peranakan (malajų kalba čia gimusi) arba Baba - Nyonya (Nyonya – vyrai buvo vadinami babomis, moterys – nyonyomis) prisitaikė prie vietinių sąlygų ir sukūrė unikalią savo eklektišką kultūrą.
Kiekvienais metais svarbiausia Malaizijos kinams yra kinų Naujųjų metų šventė. Šiais metais žaliojo drakono metai švenčiami vasario 10-11 dienomis. Oficialiai kalendoriuje žymimi tik du laisvadieniai, tačiau tai vienintelė metuose šventė, kuomet kinai leidžia sau pailsėti ir uždaro savo verslus, praleidžia daug laiko su šeimos nariais arba keliauja. Tad paprastai švenčiama iki 15 dienų, tačiau pirmos trys dienos yra svarbiausios. Šventės metu dauguma kinų dėvi tradicinius drabužius (tradiciniai moterų drabužiai yra žinomi kaip cheongsam (旗袍), o vaikinai dėvi samfu (唐装) arba tiesiog naujus rūbus. Šeimininkės kruopščiai išvalo namus, nes šventiniu laikotarpiu tvarkytis negalima - tikima, kad su šluota galima iššluoti sėkmę. Dar viena labai svarbi tradicija - raudonasis vokelis su pinigais (ang pao), kuris dovanojamas nesusituokusiems. Kitos Malaizijos etninės grupės taip pat perėmė šią kinų kultūrą, tačiau dalina kitokių spalvų „ang pao“, tarkime per Hari Raya (Ramadano pabaigą) malajai dovanoja žalius vokelius. „Yee Sang“ – daržovių mišinio patiekalas, valgomas su lazdelėmis išmetant maisto gabalėlius į orą, kad atneštų sėkmę, taip pat pakabinami „duilian“ - ritinėliai su garsiomis eilėmis simbolizuojantys kinų poeziją. Mieste beveik visą mėnesį yra girdimas būgnų gausmas, kuris kviečia sudalyvauti liūtų ir drakonų šokiuose bei fejerverkai, kurie daugiau šaudomi ne į orą, bet kaip petardos palei žemę: kuo daugiau triukšmo, tuo greičiau piktosios dvasios išsilakstys ir sėkmė aplankys.
Ar geras laikas atvykti į Malaiziją šių švenčių metu? Ir taip, ir ne. Visada smagu sudalyvauti kitų kultūrų šventėse (miestas, šventyklos paskęsta žibintų šviesoje), pažinti jų tradicijas, tačiau taip pat reikėtų įvertinti, kad tokių svarbių švenčių metu pabrangsta transportas ir nakvynės, tampa sudėtinga keliauti dėl didelių spūsčių keliuose bei neįprastos apkrovos oro uostuose (būtina atvykti 3-4 valandas prieš skrydį). Pirmosiomis švenčių dienomis uždaromos parduotuvės, nedirba kinų restoranai. Tad jei suplanavote kelionę per Kinų Naujuosius metus, bent jau pirmąsias tris dienas geriausia praleisti sėsliai ir niekur nekeliauti šalies viduje.